Prie stebuklų priprantama. Todėl choras mums atrodo visiškai natūralus dalykas. Keliolika žmonių susirenka į vieną erdvę ir valandų valandas mokosi kvėpuoti, klausytis, reaguoti vieni į kitus taip tiksliai, kad galiausiai daugybė skirtingų balsų ima skambėti kaip viena muzikinė mintis. Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo mažiau tai atrodo savaime suprantama.
Esame įpratę muziką laikyti individualios raiškos forma. Balsą suvokiame kaip vieną ryškiausių žmogaus tapatybės ženklų – kažką unikalaus, nepakartojamo, priklausančio tik konkrečiam žmogui. Tačiau ansamblinis dainavimas remiasi kone priešingu principu. Čia svarbu ne vien išsiskirti. Svarbu išmokti būti kartu – ne atsisakant savo balso, bet surandant jam vietą bendrame skambesyje. Gal todėl mane taip domina vokaliniai ansambliai. Ne tik kaip muzikiniai kolektyvai, bet ir kaip saviti bendrabūvio modeliai.
Ansamblis yra viena iš nedaugelio vietų, kur bendradarbiavimas tampa fiziškai girdimas. Daugelyje gyvenimo sričių galime manyti, kad suprantame vieni kitus, kad veikiame išvien, kad esame bendruomenė. Muzikoje to nepakanka. Čia kiekvienas nesusikalbėjimas iš karto tampa girdimas. Kiekvienas netikslumas, kiekviena dvejonė, kiekvienas dėmesio praradimas atsispindi skambesyje. Todėl kiekvienas geras ansamblis iš esmės sprendžia vieną seniausių žmogaus bendrabūvio klausimų: kaip daug individų gali tapti viena veikiančia visuma, neprarasdami savo individualumo. Skamba kaip politinė filosofija. Tačiau geriausiais atvejais tai tampa muzika.
Ši mintis man nuolat grįžta klausantis „Duodeco“. Nuo 2019 metų veikiantis Povilo Vanžodžio vadovaujamas vokalinis ansamblis per gana trumpą laiką tapo vienu ryškiausių savo srities kolektyvų Lietuvoje. Konkursiniai laimėjimai, „Aukso paukštė“, pasirodymai svarbiausiuose šalies festivaliuose, tarptautiniai projektai, bendradarbiavimas su profesionaliais atlikėjais ir institucijomis – visa tai galima išvardyti. Tačiau mane labiau domina ne pasiekimų sąrašas. Mane domina klausimas, kaip tokie dalykai apskritai tampa įmanomi.
Profesionalumas mene dažnai suprantamas klaidingai. Mėgstame įsivaizduoti jį kaip talento pasekmę. Tarsi egzistuotų tam tikras magiškas lygis, kurį pasiekus viskas ima sektis savaime. Tačiau kuo ilgiau stebiu muzikantus, tuo mažiau tikiu šia teorija. Profesionalumas dažniau primena ne talentą, o infrastruktūrą. Jis panašesnis į kanalizaciją nei į fejerverkus. Tai nėra sakinys, kurį Kultūros ministerija norėtų matyti reklaminiame plakate, tačiau man atrodo, kad jis teisingas. Mes pastebime fejerverkus. Nepastebime sistemos, kuri leidžia jiems įvykti.
Kai ansamblis pasirodo festivalyje, publika girdi muziką. Ji negirdi repeticijų. Negirdi nesuskaičiuojamą daugybę kartų kartojamos frazės. Negirdi logistikos, tvarkaraščių ir dešimčių mažų sprendimų, kurių suma vieną dieną tampa menu. Choras apskritai yra keistas reiškinys šiuolaikinėje kultūroje dar ir todėl, kad remiasi lėtuoju laiku. Gyvename epochoje, kuri nuolat žada greitį, efektyvumą ir momentinį rezultatą. Tačiau nėra būdo greitai sukurti gerą ansamblį. Negalima paspartinti tarpusavio klausymosi. Negalima sutrumpinti pasitikėjimo kaupimosi proceso. Negalima algoritmiškai sugeneruoti bendro skambesio. Visa tai atsiranda tik per laiką.
Gal todėl chorinė kultūra šiandien atrodo beveik paradoksaliai. Ji primena, kad kai kurie svarbiausi žmogaus gyvenimo dalykai vis dar reikalauja kantrybės. Gal todėl Hannah Arendt rašė, kad pasaulį kuria ne vien dideli įvykiai, bet ir nuolatinis žmogaus gebėjimas veikti kartu. Arendt politinį gyvenimą suvokė ne kaip institucijų ar valdžios aparatų veiklą, o kaip žmonių gebėjimą pasirodyti vieniems prieš kitus ir veikti bendroje erdvėje. Šia prasme kiekvienas choras yra savotiška mažoji respublika, nuolat sprendžianti tą patį klausimą: kaip išlikti savimi ir kartu kurti kažką, kas pranoksta kiekvieną atskirą narį.
Keista, bet choras yra viena gryniausių šios minties formų. Choras neegzistuoja vieno žmogaus galvoje. Jis neegzistuoja net partitūroje. Jis atsiranda tik tada, kai keli žmonės sutinka trumpam sukurti bendrą tvarką. Ir būtent čia prasideda tai, kas „Duodeco“ veikloje atrodo ypač verta dėmesio. Šio ansamblio stiprybė slypi ne vien repertuaro pasirinkimuose ar konkursiniuose pasiekimuose. Ji slypi atlikimo kultūroje.
Klausantis „Duodeco“, pirmiausia stebina ne pavieniai efektai, o tai, kaip nuosekliai kuriamas bendras skambesys. Ansamblis pasižymi reta kolektyvinės klausos kokybe. Net sudėtingiausiose polifoninėse vietose balsai nekonkuruoja tarpusavyje dėl dėmesio. Kiekviena linija išlaiko savarankiškumą ir kartu išlieka didesnės muzikinės struktūros dalimi. Tai ypač ryšku atliekant šiuolaikinę lietuvių chorinę muziką, kur harmoninė kalba dažnai remiasi tankiais sąskambių sluoksniais ir subtiliais intonaciniais santykiais. Tokiose partitūrose vien techninio tikslumo nepakanka. Reikia gebėjimo girdėti ne tik savo partiją, bet ir nuolat suvokti jos funkciją bendrame muzikiniame audinyje.
Būtent čia atsiskleidžia brandžiausių ansamblių kokybė – gebėjimas girdėti ne garsą savaime, o jo santykį su visuma. „Duodeco“ tai daro išskirtinai natūraliai. Jų intonacija skaidri ne todėl, kad būtų steriliai tiksli. Ji skaidri todėl, kad kiekvienas garsas turi aiškią kryptį ir prasmę harmoninėje visumoje. Tai ypač akivaizdu kūriniuose, kuriuose harmonija nuolat balansuoja tarp stabilumo ir įtampos. Tokiose vietose klausytojas dažniausiai negali tiksliai įvardyti, kodėl skambesys veikia. Tačiau labai greitai pajunta, kada ansamblis iš tiesų girdi vienas kitą, o kada tik mechaniškai atlieka natas. Muzikinė logika čia gimsta ne iš pavienių balsų tikslumo, bet iš jų tarpusavio santykių kokybės.
Ne mažiau įspūdinga ir ansamblio darbo su tekstu kultūra. Daugelis vokalinių kolektyvų puikiai valdo garsą, tačiau kur kas rečiau tenka girdėti tokį jautrų santykį su žodžiu. „Duodeco“ interpretacijose tekstas nėra vien muzikinės medžiagos nešėjas. Jis tampa dramaturgijos pagrindu. Tai buvo akivaizdu tiek atliekant meno vadovo Povilo Vanžodžio aranžuotas kantyčkas, tiek interpretuojant Vaclovo Augustino, Algirdo Martinaičio, Broniaus Kutavičiaus ir Alvido Remesos kūrinius, kuriuose prasminiai akcentai buvo formuojami ne deklaratyviai, o per subtilius tembro, artikuliacijos ir frazavimo pokyčius.
Ypač ryškiai atmintyje išliko vienas šio ansamblio koncertas regione. Nedidelė erdvė. Jokių ypatingų reprezentacinių aplinkybių. Jokių didelio festivalio atributų. Tačiau būtent ten atsiskleidė tai, kas dažnai pasimeta kalbant apie profesionalumą. Muzika veikė ne per mastelį, o per koncentraciją. Buvo juntama reta atlikėjų ir klausytojų dėmesio vienovė – būsena, kai meninis poveikis gimsta ne iš efekto, o iš tiksliai suvaldytos muzikinės minties. Po tokių koncertų prisimenami ne pavieniai kūriniai. Prisimenama pati klausymosi patirtis.
Dar viena svarbi šio ansamblio savybė – gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą tarp precizikos ir gyvumo. Kartais aukšto lygio vokaliniai kolektyvai ima skambėti pernelyg kontroliuotai, tarsi muzika būtų kruopščiai sukonstruotas mechanizmas. „Duodeco“ atveju juntama priešinga tendencija. Net labai tiksliai organizuotose faktūrose išlieka kvėpavimo laisvė, natūrali frazės tėkmė ir gyvas reagavimas į muzikinį procesą. Todėl jų atliekama muzika neatrodo demonstruojama. Ji atrodo išgyvenama.
Tai viena priežasčių, kodėl mane taip žavi „Duodeco“. Ne todėl, kad jie dainuoja sudėtingą muziką, nors dainuoja. Ne todėl, kad jie pelno apdovanojimus, nors pelno. O todėl, kad jų veikloje matyti tai, ką kultūra dažnai linkusi ignoruoti: gebėjimas ilgą laiką labai gerai atlikti sudėtingą kolektyvinį darbą ir atlikti jį taip gerai, kad publikai visa tai atrodo savaime suprantama.
O tai, mano nuomone, yra vienas aukščiausių profesionalumo laipsnių.
Kai rezultatas atrodo natūralus.
Kai sudėtingumas tampa nematomas.
Kai žmonės po koncerto išeina galvodami ne apie tai, kiek darbo buvo įdėta.
O apie muziką.
Tai paradoksas. Kuo profesionalesnis kolektyvas, tuo mažiau pastebime jo profesionalumą. Mes tiesiog girdime skambesį. Tarsi jis būtų atsiradęs savaime. Tarsi aštuonių žmonių grupei vienu metu kvėpuoti, klausytis, reaguoti ir kurti bendrą muzikinį balsą būtų visiškai normalu.
Man atrodo, kad nėra.
Man atrodo, kad tai vis dar šiek tiek stebuklas.
Ne todėl, kad jis nepaaiškinamas.
Priešingai.
Kuo geriau supranti, kiek klausymosi, pasitikėjimo, disciplinos ir kasdienio darbo reikia, kad jis įvyktų, tuo labiau jis stebina.
Tiesiog tai vienas iš tų stebuklų, prie kurių esame pernelyg pripratę.
Ir galbūt todėl taip retai juos pastebime.