“Nuobodžiausias lūkesčio iš(si)pildymas – manyti, kad kompozitorė, kuri atvirai deklaruoja priklausymą BDSM bendruomenei, prisistato feministe ir adoruoja gerą šampaną, kurs radikalią, ekstremalią, pojūčių ribas trinančią muziką.
Sąmoningai ar ne, Monika tam priešinasi – kaip ir trapumo, intymumo bei nuvalkiotoms „baltiškosios estetikos“ klišėms.

Jos muzikinė kalba – jouissance, įgavusi formą; fetišistinių aureolių kanonai, dantiškoji harmonija ir nuolatinė įtampa tarp muzikinių technikų nuosaikumo ir obsesiškos teksto paieškos.
Nesvarbu, ar tai subtili miniatiūra balsui ir fortepijonui, ar dangiškai architektūriški Markizo de Sade’o kirčiai klausytojui – visa tai virsta nuolatine geismo kilpa.

Ši begalinė kilpa sukasi sakralioje choro erdvėje.

Ir tai nėra provokacija ar būdas šokiruoti. Tai esminė sąlyga – nuolankiai, per muziką, praktikuoti tai, ko muzika, kaip amžinas pažadas, iki galo neišpildo.

Atmintinė klausytojui: pro bažnyčios skliautus jus visada stebi maža fetišistinė aureolė.”

— NIM